Paslaptingoji vidinė jėga

  Paslaptingoji vidinė jėga

 

Gyveno kartą jaunuolis, troškęs išmokti kovos kardais meno paslapčių. Jis užlipo į kalnus, kur lūšnoje gyveno senas kovos kardais meistras, atsiskyręs nuo viso pasaulio. Meistras sutiko išmokyti jaunuolį ir šis liko gyventi su seniu kalnų lūšnelėje.

Nuo pat pirmos dienos senis užvertė jaunuolį įvairiausiais buities darbais: rinkti žabus,skaldyti malkas,kurtin laužą, virti ryžius, atnešti vandens iš šaltinio, tvarkyti kambarius, dirbti darže ir taip toliau. Bėgo dienos ir savaitės, o meistras taip ir nepratarė nei žodžio apie kardus ir kovą su jais.Vietoje pamokų mokinį kiekvieną rytą pasitikdavo kasdieninių darbų virtinė.Galiausiai mokinys pavargo tarnauti seniui ir tuščiai leisti laiką, taip nieko ir neišmokdamas apie kovos kardais meną. Tad sykį jis prisiartino prie senio ir išdėstė jam savo mintis. Meistras sutiko su mokinio priekaištais ir vėl jį pasiuntė prie kasdienių darbų.

Bet pamokos vis gi prasidėjo... Kai tik kitą dieną anksti ryte mokinys atsikėlęs ėmė virti ryžius, už jo nugaros staiga išdygo meistras ir kirto jam mediniu kardu ir, žodžio netaręs, pranyko. Mokinys ėmė rausti kambarius, iškodamas senio. Tačiau tuo momentu, kai jis mažiausiai to tikėjosi, meistras ūmai vėl išdygo šalai jo, dar kartą kirto jam mediniu kardu ir vėl išnyko. Tai tęsėsi visą dieną bei kitomis dienomis. Ką mokinys bedarydavo, nei akimirkos negalėdavo atsipalaiduoti, nes žinojo, kad kiekvienu momentu šalimais gali išdykti meistras ir kirsti per sprandą mediniu kardu.

Tai tęsėsi keletą dienų,kol mokinys galiausiai išmoko išsisukti nuo kiekvieno senio kirčio,iš kur jis beišdygtų ir kokiu kampu bekirstų.  Mokinys juto pažangą, tačiau senis dar nebuvo juo patenkintas.

Vieną rytą mokinys užtiko senį verdant ant laužo kažkokias daržoves. Mokinys nusprendė atsilyginti seniui: pasiėmė ilgą lazdą ir prisėlino prie meistro. Kai tik šis pasilenkė prie puodo, mokinys pakėlė lazdą ir kirto ja meistrui- o meistras akimirksniu nukėlė puodo dangtį,apsisuko ir ir atmušė juo krintančią lazdą.

Tuo momentu mokinys patyrė staigų sąmonės prašvitimą: jis suprato, kad viena iš kovos kardais paslapčių ta, jog čia jutimai turi būti išvystyti iki tokio lygio,kad priešininko judesį būtų galima numatyti lygiai taip pat,kaip ir nuspėti mintį. Mokinys taip pat suprato,kad būtinas sąmonės atvirumas, o protas turi būti kiekvieną akimirką pasiruošęs priimti kažką naujo. Ir pirmą kartą mokinys pajuto meistrui gilią pagarbą.

Žinoma, bet kokio kovos meno įsisąvinimas neįmanomas be nuoseklaus judesių bei technikos įsiminimo ir nušlifavimo, tačiau net ir visų pasaulio techninių triukų demonstravimo nepakanka,norint išugdyti tikrą kovos menų meistrą ir jie faktiškai yra beverčiai, jei nėra demonstruojami praktinėse gyvenimo situacijose, kad imlus mokinio protas galėtų "pagauti"jų esmę. Kovos kardais meistras galėjo valandų valandas pasakoti mokiniui, kaip dera laikyti kardą, kaip judėti kojomis, kaip atremti ataką, kaip durti, tačiau šios pamokos būtų buvę tusčios ir bevaisės.

Tačiau meistras to nedarė, o pradėjo mokiniui įsisavinti kovos kardais meistrui būtiną mąstymo būdą, o tiksliau- sąmonės būseną, kai kovotojas yra visiškai susijąs su savo aplinka ir bet kurią akimirką yra pasiruošęs atsakyti į jos ataką. Ir tik tuomet, kai mokinys įsisavino šią būseną, kurią būtų galima pavadinti kova kardais, atėjo metas techninių įgūdžių lavinimo užsiėmimams.

Pagal Chuck Norris "Paslaptinga vidinė jėga"

 

   Kristianas d' Oriolia- fechtuotojas, pelnęs visus galimus aukščiausius sportinius titulus

 Kristianas d' Oriolia būdamas devyniolikos jau pelnė du pasaulio čempionatų aukso medalius. Jis iškovojo šešis Olimpinius apdovanojimus ir yra vienu jauniausiu Olimpiniu čempionu pasaulyje.

  Kristianas gimė Prancūzijoje, Perpinjano mieste, kuriame fechtuotojų dvikovos turėjo senas, šimtametes tradicijas. Kilmingų didikų šeima užsiėmė vynuogių auginimu.

Šis talentingas rapyrininkas pradėjo fechtuotis devynerių metų. Pirmasis treneris buvo Kristiano tėvas, pirmoji treniruočių vieta - nedidukė nuosavo rūsio salė. Labai greitai išryškėjo jaunuolio talentas. Jau būdamas penkiolikos, jis jau lenkė savo bendraamžius ir "metė pirštinę" ir suaugusiems fechtuotojams. Aštuoniolikos metų sportininkas tapo Prancūzijos rinktinės nariu ir paliko ją iškovojęs visus įmanomus aukščiausius pasaulinius apdovanojimus. Talentingasis  katalonas buvo kairiarankis, neišpasakytai lankstus, judrus ir pasižymėjo virtuoziška klasikine technika,kurios išmokė treneriai Bure ir Elmero.

Jo fechtavimo stilius buvo nenuspėjamas, žaibiškai greitas.Veiksmai atliekami elegantiškai ir laisvai. Vis tik šis XX amžiaus d' Artanjanas sunkiai perėmė fechtavimąsi elektrine rapyra.             

K. d' Oriolia keturis kartus tapo pasaulio čempionu: 1947m. Lisabonoje, 1949m. Kaire, 1953m. Briuselyje ir 1954m. Liuksenburge. Tiek pat kartų jis šventė komandines pergales pasaulio čempionate: 1947, 1951, 1953 ir 1958m.     1952 m. Helsinkio ir 1956m. Melburno Olimpinėse žaidynėse jis tapo Olimpiniu čempionu (šiose Olimpiadose dalyvavo ir lietuvis Juozas Udras.Jo pasiekimai buvo kuklesni).1948m. laimėjo " sidabrą" Londone. Tris kartus pelnė olimpinius komandinius apdovanojimus- du "aukso" ir vieną "sidabro" medalį, atitinkamai 1948,1952m. ir 1956m.

1960m. Romoje jis nešė Prancūzijos delegacijos vėliavą ir baigė savo kaip rapyrininko karjerą, iškovodamas  7-tąją vietą. Jam tada buvo 32 metai.

"Šiuolaikinis d'Artanjanas", kaip jį vadino varžovai,kovojo takelyje beveik trisdešimt metų!(nuo 1941 iki 1970m.)